Žalia ir graži veja svarbi daugeliui, todėl turint veją norisi, kad ji tokia išliktų visą laiką. Tiesa yra tokia, kad netinkamai prižiūrint, ji greitai praranda gražią išvaizdą ir tuomet reikalingos
trąšos vejai bei tam tikri darbai, kuriuos atlikus galima bus ir vėl pamatyti, kad auga graži bei sveika žolė.
Vienas iš svarbių darbų, kurį reikia atlikti norint atnaujinti veją – skarifikacija. Tai yra stagarų raizginio arba kitaip dar vadinamo šieno pašalinimas iš vejos. Vejoje kiekvienais metais susidaro negyvų augalų likučiai. Taip nutinka dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, tai gali būti netinkamų sėklų pasirinkimas, kai pasirenkamos greitai augančios sėklos arba tai gali būti taip, kad žemė neturi pakankamai daug maistinių medžiagų. Kita dažna priežastis – netinkamai parinktos trąšos. Apie trąšų svarbą pakalbėsime vėliau, tačiau reikia žinoti, kad jeigu naudojamas per didelio rūgštingumo trąšos, tai vejoje formuosis daug stagarų. Taip pat taip gali nutikti ir tais atvejais, kai naudojamas per didelis bet kokių trąšų kiekis. Kartais galvojama, kad pjaunant žolę labai gerai yra mulčiavimas ir pasirenkamas toks būdas. Greičiausiai jis pasirenkamas ne tik dėl to, kad tai gali būti naudinga vejai, bet ir iš patogumo, nes nereikia galvoti, kur dėti žolės atliekas. Tokiu atveju per storas mulčiavimo sluoksnis tampa didesnio stagarų kiekio priežastimi, nes vejoje esantys mikroorganizmai nespėja jos apdoroti. Tam, kad išvengti didelio kiekio stagarų, reikia atlikti skarifikaciją. Baigus šį darbą, reikia senos žolės stagarų likučius pašalinti.
Tol kol nebuvo šiuolaikinių akėčių, žemdirbiai darbus atliko paprastomis akėčiomis. Pirmiausia žemė yra ariama ir tik tada tvarkomas viršutinis jos sluoksnis. Anksčiau po arimo darbų likusius gūbriuotus žemės arimus teisiog išdraskydavo kultivatoriais. Virbalines akėčias taip pat naudodavo paruošti dirvą. Anksčiau naudota žemės ūkio technika ar savadarbiai padargai nebuvo tokie geri, nes dirva buvo arba per giliai išvagojama, arba netolygiai pasėjama. Kai sėklos pasėjamos netolygiai, tai augant augalams nutinka taip, kad vienas kitą jie pradeda užgožti. Vietomis lieka nepanaudoti žemės plotai, kuriuose niekas neauga, o kituose plotuose atsiduria per daug sėklų. Augant augalams tokioje dirvoje dauguma iš jų negauna pakankamai maistinių medžiagų iš trašų, užstojama saulė ar tiesiog nepakanka vietos vystytis šaknų sistemai. Gaunamas derlius tikrai nedžiugina ūkininkų. Ir kaip jis gali džiuginti, jei dalis žemės ploto visai nenaudojamas, nes lieka laisva vieta, o kita dalis per tankiai užsėta?
Jau seniai 
Reikėtų paminėti pagrindinę klaidą – asmeninių simpatijų paisymas. Juk neretai nutinka taip, kad darbdavys samdo darbuotojus, kuris ne itin atitinka reikalavimus, tačiau pajuto simpatiją ir pagal tai pasirinko. Žinoma, dirbant su darbuotoju svarbu, kad būtų abipusis palankumas, tačiau tai ne visuomet teisinga. Dėl to čia išryškėja esminis skirtumas tarp to, kai darbuotojo ieško pati įmonė ir kai darbuotojų ieško personalo atrankos įmonė. Pastaruoju atveju nesivadovaujama simpatijų ar antipatijų atrankos būdu, o tiesiog nustatoma ar kandidatas atitinka keliamus reikalavimus ir turi reikiamas būdo savybes. Tai yra daug geriau.
Pasirinkti spalvas, medžiagas ir dydžius – labai svarbu, Reikia atsižvelgti į virtuvės dydį. Kuo ji erdvesnė, tuo daugiau baldų galima planuoti. Jei virtuvė maža, tai reikės planuoti šią erdvę funkcionaliai ir pasirenkant minimalų kiekį baldų. Visų dydžių patalpose tiks visos šviesios spalvos, tačiau, jei norėsite tamsių spalvų, tai jas verčiau rinktis didelėje virtuvėje. Atminkite, kad tamsios spalvos dar labiau vizualiai mažina virtuvės erdvę, o šviesios spalvos – didina. Renkantis medžiagas, iš kurių bus gaminami virtuvės baldai, reikia pagalvoti, koks virtuvės stilius bus. Jei tai kaimo, tradicinis ar klasikinis stilius, tai puikiai tiks natūralios medienos baldai. Jei kuriamas minimalizmo ar skandinaviškas stilius, tai tiks baldų plokštės. Taigi, medžiagų pasirinkimas priklauso nuo stiliaus ar to, ką norėsite matyti savo virtuvėje.